17. 12. 10

                              

                              

 

Gyvenimo verpete besisukdamos, nespėjame pamatyti kaip lekia laikas, kaip sunkiai mes suspėjame nudirbti darbus, būti gera mama, žmona, dukra, draugė, sesuo.

Tu tai gali padaryti arba ne. Tu negali vienu metu būti gera mama, verslininkė ar dukra.

Tu negali būti ir menininkė, ir šokėja, ir finansininkė. Tau tai duota arba ne. Tu tiesiog tam neturi nei laiko, nei galimybių, nei sveikatos, bet… Tu turi pasirinkimo teisę - kas tau yra svarbiausia. Visi aplink tave tik ir kalba - “ Tu gali, viskas įmanoma, viską galima suderinti, tik panorėk ir ranka pasieksi”...Tu to sieki ir pasieki...

Tačiau neįmanoma visur suspėti ir viską turėti, nes anksčiau ar vėliau už savo gerovę, sėkmę ant altoriaus aukos pjedestalo padėsi savo, savo šeimos narių sveikatą, santykius… Tik galutinėje stotelėje suprasi - ką. Tačiau bus per vėlu kažką pakeisti.

Tad sustok minutėlei ir pažvelk į save. Tu likai  be laiko, meilės, padėkos sau.

Tave  kamuoja problemos, tu ne visada galite pabūti, išklausyti savo šeimos narių, o jeigu tai darai prisiversdama, esi nervinga ir nekantri. Tokie santykiai tavęs netenkina, ir kankinantis jausmas, jog esi  „bloga mama, žmona“, signalizuoja, kad  laikas pasirūpinti savimi, pakeisti kažką savo gyvenime. Tai svarbu ne tik tau, bet ir aplinkiniams.                                                                                                                       

Tu esi Dievo dovana, labai  svarbi, vertinga, ypatinga, protinga, kartais keista. Tu klumpi ir stojiesi, klysti ir mokaisi iš savo klaidų, verki ir džiaugiesi. Tu nepakartojama.

Skubėdama Nepamiršk  Savęs, skirk sau laiko, nes niekam nereikia - piktos, suirzusios, savimi nesirūpinančios mamos, žmonos. Tarp streso, triukšmo, neatliktų darbų surask laiko sau, kad pasijaustum geriau šiandien ir ateityje. Po šventinis laikotarpis puikiausiai tinka pamilti save, pasilepinti, atgauti jėgas.

Gera duoti patarimus, bet suku juos įgyvendinti. Linkiu sėkmės kelyje į save, meilę sau, padėka sau.

 
17. 12. 01

Pirmasis sekmadienis (uždegant pirmąją žvakę). Pranašų žvakė  -  „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą, gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“.

Šis vainikas su keturiomis žvakėmis – tai Advento simbolis. Evangelijos įkvėpta, Bažnyčia su degančiais žiburiais budi ir laukia Viešpaties atėjimo. Adventas – trumpiausių metų dienų ir ilgiausių naktų metas, todėl ir mes dabar pasiilgstame šviesos, mokomės ją branginti ir dėkoti už ją pasaulio Kūrėjui. Melskime dangaus Tėvą, kad Jis palaimintų šį Advento vainiką ir mūsų pastangas parengti savo širdis Jo Sūnaus atėjimui.

(Uždegus pirmąją žvakę), Dieve, mūsų Tėve! Tu pamilai šią žemę ir jos gyventojus, todėl atsiuntei savo Sūnų, kuris tapo mūsų Broliu ir, gelbėdamas mus, atidavė savo gyvybę ant kryžiaus. Tačiau Tu, Tėve, prikėlei Jį iš mirties ir išaukštinai, kad mes visuomet galėtume su pasitikėjimu ir viltimi žvelgti į Tave. Tavo Sūnus Jėzus yra gyvas čia, mūsų bendruomenėje, ir Tu nuolat kvieti mus Jį atpažinti ir pamilti. Šiandien mes pradedame švęsti Adventą – džiaugsmingo laukimo, budėjimo, atsinaujinimo dienas. Ši uždegta žvakė tegul liudija mūsų troškimą priimti Jėzų į savo širdis ir drauge su Juo Tave garbinti, Tau dėkoti, visų žmonių Tėve. Tu per amžius esi didis savo gailestingumu ir meile. Amen.

 Antrasis sekmadienis (uždegant antrąją žvakę). Betliejaus žvakė -  „O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį: jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus“.

 Uždegdami antrąją Advento žvakę, mes prisimename savo tikėjimo protėvių giesmę: „Viešpatie, tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui“ (Ps 119). Amžinasis Dievas ir šiandien nepaliauja kalbėjęs mums ir laukęs mūsų atsako. Mes meldžiame sau atvirumo bei drąsos priimti Dievo žodį ir pagal jį gyventi. Mes pasitikime Viešpaties pažadu nuskaidrinti gaubiančias žemę sutemas ir atnaujinti žmonijos veidą.

 (Uždegus antrąją žvakę). Dangaus Tėve! Sukūręs pasaulį ir žmonių giminę, Tu per visus amžius ieškojai kelių į žmogaus širdį. Iš kartos į kartą Tu kalbinai išrinktąją Izraelio tautą savo nuostabiais darbais ir savo įkvėptųjų pranašų žodžiais. O kai prisiartino malonės metas, Tu prabilai per savo mylimąjį Sūnų, gimusį iš moters, ir viskuo, išskyrus nuodėmę, tapusį panašiu į mus. Tai buvo Tavo svarbiausias Žodis, Tėve, nes per Jį pamatėme, koks esi mums ištikimas ir geras. Visi šventieji Raštai išsipildė Jame, o tūkstantmečius trukę žmonijos lūkesčiai ir viltys tapo didinga tikrove, kai savo krauju nuplovęs mūsų kaltes, Jis dosniai išliejo mums savąją Dvasią. Mes laukiame tos dienos, kada galėsime išvysti Tave, Dieve, veidas į veidą, ir amžinai džiaugtis Tavo šviesoje. Amen.

 Trečiasis sekmadienis (uždegant trečiąją žvakę). Piemenėlių žvakė -  „Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai“. Šiandien įsižiebs dar viena žvakė Advento vainike. Dar daugiau šviesos pasklis aplinkui. Bažnyčia šį sekmadienį apaštalo Pauliaus žodžiais skelbia: „Viešpats yra arti“. Prašykime malonės, kad galėtume pajusti Kristaus artumą, Jo meilę ir bičiulystę. Kiekviena gyvenimo akimirka mums dovanoja susitikimą su Kristumi. Kai klausomės Jo žodžių, kai mylime vienas kitą, kai drauge meldžiamės ir dalijamės Šventąją Eucharistijos Duoną, Jis yra su mumis.

 (Uždegus trečiąją žvakę). Dangaus Tėve! Tu nenorėjai būti savo vaikams tolima ir šalta žvaigždė visatos platybėse, abejingas ir nebylus pasaulio stebėtojas. Prabilęs iš degančio krūmo, Tu pranašui Mozei pasakei savo vardą:„Aš esu, Kuris esu“. Per visą žmonijos istoriją Tu buvai su mumis ir dėl mūsų. Tavo pėdomis išmarginti visi žemės takai. Tu ėjai į tremtį, į vergiją, į dykumą, kad guostum ir stiprintum savo tautą. Didžiausi žmonių giminės nusikaltimai nesugriovė Tavo palankumo mums: nedėkingam ir neištikimam kūdikiui Tu iš naujo tiesei draugystės ranką, nes Tavo širdis, Tėve, negalėjo nemylėti mūsų. Mes patyrėme brangiausią Tavo artumo ženklą, kai Tavo Viengimis Sūnus tapo Žmogaus Sūnumi, kad pasiliktų su mumis iki laikų pabaigos, vesdamas į Tavo meilės prieglobstį. Amen.

 Ketvirtasis sekmadienis (uždegant ketvirtąją žvakę). Angelų žvakė -  „Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose “.

 Šį sekmadienį degs visos keturios Advento žvakės – mūsų atgimusios vilties, atnaujinto pasitikėjimo ženklas. Kaip šie žiburiai vienas po kito plėtė šviesos ratą tarp mūsų, taip ir mes patys esame pašaukti gerumo spinduliais persmelkti pykčio, neapykantos, susvetimėjimo tamsybes. Tik tada pasaulis pažins ir priims Kristų, kai mes kiekvienas tapsime „šviesos vaikais“ ir savo gyvenimu liudysime Dievo gailestingumą ir meilę.

 (Uždegus ketvirtąją žvakę). Šventasis Tėve! Tavo Viengimis Sūnus Jėzus prisiėmė mūsų trapią žmogišką prigimtį, kad mes per Jo dievystę galėtume būti panašūs į Tave. Tapdamas visų tarnu ir mylėdamas mus iki galo, iki kryžiaus mirties, Jėzus įkūnijo Senosios Sandoros pranašų viltį, kad lauktasis Gelbėtojas išgydys žmoniją savo žaizdomis. Kai Tu išaukštinai Jėzų savo dešinėje, mes pamatėme, Viešpatie, kad ne maldų ir aukų gausybė teikia Tau šlovę, bet sugraudinta ir nuolanki širdis. Per savo Sūnų, atiduotą į žmonių rankas, Tu apreiškei meilę, kuri gali išgelbėti pasaulį ir mus visus priartinti prie Tavęs, Tėve. Laukdami Tavo Sūnaus garbingo atėjimo, mes dėkojame Tau už malonę būti Tavo vaikais. Palaimink mūsų pasiryžimą nešti pasauliui Jėzaus Kristaus Gerąją Naujieną ir liudyti Tavo prisiartinusią karalystę. Amen.

 

17. 10. 14

R. Misiukonis: „Niekuomet negalėtume sakyti, kad gyvenimas įrėmintas laike. Viskas anaiptol nestovi vietoje. Tu verki, o gyvenimas juoksis. Kita vertus, tik patys nulemiame savo likimus. Kaip ir nebūtume tuo, kas esame, jeigu ne įvykiai, kuriuos patyrėme, aplinka ir mus supę ar vis dar supantys žmonės. Visi pakilimai ar nuosmukiai pagyvina mūsų gyvenimą, kuris sukasi lyg verpetai... Juk žmogus niekuomet nesugrįš ir nepakartos įvykio antrą ar trečią kartą, skirsis laikas, emocijos, reakcija, veiksmai... Visas gyvenimo kelias tarsi susivijusi spiralė, kurią, kad ir kaip norėtume ištiesti, negalime.“ 

 

 

Į viršų